Adelė Jarušaitienė | Pasaulinė Parkinsono ligos diena | Žmonės

Tulpių žydėjimo metas

Adelė Jarušaitienė
Adelė Jarušaitienė

Iš Adelės dukterėčios Justinos gavome gražų laišką. Tai visos Adelės šeimos laiškas.

Tiems, kas nežino Adelės (Adelė Jarušaitienė, 1947-09-26 – 2012-05-01)… Tai išskirtinė asmenybė, buvo ir draugijos pirmininkė, ir jos finansininkė, ir pirmininko pavaduotoja. Pareigos jai nebuvo svarbu. Svarbu buvo sergantieji, jų pritraukimas į draugiją, o draugijoje – įvairiausių talentų juose ieškojimas, rūpestis, kad žmogus nepasiduotų nevilčiai, atrastų gyvenimo džiaugsmą… bent trumpam, kokiame nors renginyje, kartu su to paties likimo draugais…

Pati Adelė visą gyvenimą buvo jurbarkietė. Bet tai netrukdė jai eiti visos draugijos pačias atsakingiausias pareigas. Štai ji atvykusi į Vilniaus skyriaus susirinkimą, o štai jau ir Klaipėdoje… O pačiame Jurbarke turbūt nebuvo žmogaus negirdėjusio apie Parkinsono ligos draugiją.

Laiškas –

“Kiekvienais metais artėjant pavasariui ir tulpių žydėjimo metui neišvengiamai užklumpa mintys apie Adelę ir Parkinsoną.

Tai buvo neišskiriama pora. Jie pykdavosi, jie draugavo, jie atrasdavo, jie kartu kovojo, vienas su kitu ir abu kartu prieš visus. Adelė, niekada nepasidavė Parkinsonui be kovos, neleido jam per daug įsijausti ir per daug Ją užgožti. Parkinsonas, kad ir kaip stengėsi tai padaryti, nesugebėjo atimti Adelės optimizmo, meilės gyvenimui ir iniciatyvų. Iniciatyvų, kurių buvo begalė, o viena didžiausių – Draugija.

Parkinsono ligos draugijai Adelė atidavė visą save ir dar šiek tiek. Visi buvo įtraukti. Savo veikla Adelė įpūtė optimizmo draugijos nariams ir tiems, kurie tyliai stebėjo veiklą iš šono. Nėra žodžių, kuriais galima apibūdinti draugijos reikalų tvarką ir preciziškumą. Kiekviena ataskaita išbaigta, kiekvienas straipsnis išpuoselėtas, kiekvienas filmukas – gyvas. Visur, kur galėjo, Adelė buvo. Konferencijose, kelionėse, ligoninėse ir visų širdyse. Iki paskutinės savo gyvenimo minutės ji rūpinosi Draugija, kaip motina rūpinasi savo vaikais. Ji negalėjo išeiti, nesutvarkiusi draugijos reikalų. Tik deja, tų reikalų visada yra be pabaigos, o išeiti ateina laikas. Parkinsonas švenčia savo dieną balandžio vienuoliktąją, o Ada gražiausiu metu, vėlyvą pavasarį, išėjo. Kai ji išėjo, dar tik ruošėsi pražysti tulpės.

Pėdsakų Adelė paliko labai daug ir labai didelių. Dar daugiau ji paliko savęs visiems. Kam padėjo išlipti iš duobės, ką paskatino nepasiduoti, ką apjungė bendrai veiklai, su kuo pasidalino gyvenimo patirtimis, visiems Jos užteko ir niekam savęs negailėjo. Norėtųsi pastatyti paminklą, bet Adai tai nepatiktų, ji niekada nemėgo didybės, išpuikimo ir didelių pagyrų. Viską ką darė, darė iš širdies ir be naudos siekimo. Todėl, didžiausia pagarba Adelei, tęsti tai ką ji pradėjo, sekti jos pavyzdžiu, neapleisti piktžolėmis jos išmintų takų, o labiausiai neapleisti, vystyti, plėtoti ir auginti Parkinsono ligos draugiją. Draugija ji gyveno, tad norėtųsi, kad Jos indėlis į draugiją nenueitų veltui.”

Nuoširdus mūsų AČIŪ, Adele!