Diagnostika

Parkinsono ligos diagnostika dažniausiai remiasi klinikiniu įvertinimu. Gydytojas gali paprašyti atlikti kelis visiškai paprastus veiksmus, pavyzdžiui:

  • greitai liesti nykštį su rodomuoju pirštu ar pasukinėti greitai riešus, ar paploti delnais mainant judinamos rankos plaštaką vidine ir išorine puse, atsisėsti ir pakaitomis patrepsėti kojomis – stebima, ar nelėtėja atliekamas judesys;
  • atsipalaiduoti, kol gydytojas tikrina kaklo, rankų, kojų judesius. Tikrinant pasyvų raumenų pasipriešinimą greitam galūnės judesiui – lenkimui ir tiesimui, tikrinama ar nėra padidėjęs raumenų tonusas, ar nepasireiškia taip vadinamo „dantračio fenomenas, kai pasyviai judinant galūnes jaučiamas tarsi trūkčiojimas;
  • atpalaiduoti rankas, kad galima būtų pastebėti tremorą;
  • pastovėti, o gydytojas jus atsargiai stumtels iš nugaros – vertinama pusiausvyra.

Kaip sako sergantieji: „Gydytojas palankstė rankas, kojas ir pasakė, kad parkinsonas.“

Kartais, kai yra išreikšta Parkinsono ligos simptomatika, gali būti paskirti antiparkinsoniniai medikamentai – levodopa ar dopamino agonistai, kad įvertinti reakciją į vaistą.

Laboratoriniai bei radiologiniai – galvos kompiuterinės tomografijos ar branduolių magnetinio rezonanso – tyrimai atliekami kitų ligų atmetimui. Retais atvejais atliekamas galvos smegenų specifinių struktūrų ultragarsinis tyrimas, diferencijuojant Parkinsono ligą.

Sudėtingiausias tyrimas – vieno fotono emisijos kompiuterinė tomografija SPECT (alieka gydytojas radiologas) su DaTSCAN injekciniu tirpalu, kurio sudėtyje yra radioaktyvios cheminio elemento jodo formos. Tyrimas leidžia nustatyti dopamino ląstelių (juodosios medžiagos) sunykimą. Prieš tyrimą pacientui reikia vartoti jodo preparatus, kad skydliaukė neįsisavintų DaTSCAN sudėtyje esančio jodo ir nebūtų iškreipti tyrimo rezultatai. Tyrimas atliekamas tik retais atvejais.

Diagnozuoti pradinių stadijų ligą gali būti sunku. Todėl diagnozės patvirtinamui kartais reikalingas ilgesnis paciento stebėjimas.

Pagrindiniai Parkinsono ligos simptomų ir gyvenimo kokybės įvertinimo klinikiniai tyrimai

  • Unifikuota Parkinsono ligos skalė (UPDRS: Unified Parkinson’s Disease Rating Scale) atsižvelgia ne tik į motoriką, bet ir į protavimo, elgesio, nuotaikos veiksnius, kasdienio gyvenimo veiklą.
  • Hoehn ir Yahr stadijos skalė (H&Y) įvertina ligos motorinių simptomų progresavimą.
  • Schwab ir England kasdienio gyvenimo įvertinimo skalė (S&E).
  • 39 klausimų Parkinsono ligos klausimynas (PQD-39).
  • Bendras (generinis) 36 klausimų klausimynas (SF-36).


Kuo anksčiau pastebėti…

Neurologas Antanas Lukošaitis. Gydymo menas 12-asis numeris (2007 m. Nr.12)

„Parkinsono liga (PL) – viena dažniausių neurodegeneracinių ligų. Pastaruoju metu pastebima tendencija, kad nemaža dalis ligonių, patys įtarę PL, kreipiasi į gydytojus. Dažniausiai ligoniai skundžiasi rankų arba kojų drebėjimu. Tuo tarpu dažnai užmirštama ir tinkamo dėmesio nekreipiama į tai, kad neretai pirmieji PL simptomai gali būti raumenų sukaustymas, sustingimas, judesių sulėtėjimas, o tremoras (drebėjimas) gali būti visiškai nedidelis. Taigi besąlygiškai vadovautis, kad tremoras – būtinas PL simptomas, negalima.

PL gydymas – tai menas ir toli gražu nėra paprastas dalykas. Gydyti PL ne tas pats kaip gydyti nesudėtingą neuritą ar radikulitą. PL diagnostika ir gydymas reikalauja daug laiko ir kruopštaus darbo. PL turėtų gydyti tik specialistai, nes pakankamai sudėtinga yra parinkti vaistus ir dozes. Kai liga jau nustatyta ir vaistas parinktas, specialistas galėtų ligonį matyti rečiau, tačiau net ir tuomet visiškai be specialisto konsultacijų šeimos gydytojas apsieiti negali.

PL diagnostika probleminė, nes apie 30 proc. pacientų ligos pradžioje pasireiškia tik nedideli simptomai. Tai gali būti nuovargis, tirpimai, nemalonūs deginantys pojūčiai. Dažnai liga prasideda nerimo ar depresijos simptomais.

MInėti pirminiai ligos simptomai gali egzistuoti ilgus mėnesius ar metus, kol pasireiškia klasikiniai ligos požymiai: tremoras, bradikinezė, rigidiškumas. Dėl to PL neretai nustatoma pavėluotai, tik po kelerių sirgimo metų.

Dažnai PL sunku atskirti nuo savaiminio drebėjimo, taip pat PL klinika panaši į daugelio galvos smegenų degeneracinių ligų. Tokiais atvejais, siekiant atskirti PL nuo kitų ligų, būtina atlikti specialius tyrimus – galvos kompiuterinę tomografiją, magnetinio rezonanso tomografiją.

Savo praktikoje turėjau nemažai atvejų, kai PL buvo diagnozuojama pavėluotai dėl to, kad laiku nebuvo pastebėtas vienas iš ligos simptomų – raumenų sukaustymas. Ypač dažnai dėl to PL pavėluotai būdavo nustatoma vyresnio amžiaus pacientams, kurių sulėtėjęs judėjimas, sukaustymas būdavo tiesiog priskiriamas amžiaus ir senatvės požymiams. Gydytojams nekildavo mintis patikrinti raumenų tonuso. Tuo tarpu ilgai negydomas žmogus jau nebegalėdavo vaikščioti, tik gulėdavo lovoje, sunkiai kalbėdavo ir orientuodavosi. Artimieji jau neturėjo vilties, kad ligonio būklė galėtų pagerėti. Tuo tarpu, diagnozavus ir pradėjus gydyti PL, ligonis atsigaudavo, atsikeldavo iš lovos, pradėdavo vaikščioti, sugebėdavo pats apsitarnauti. Artimiesiems tai atrodė kaip stebuklas. Nors iš tiesų tai tik teisingas ligos pažinimas ir jos gydymas.“