Žmonės

  • Vytautas Mildažis, a.a.
  • Uždekime atminimo žvakę

Neužpūskim žvakės atminties

Doc. Vytautas Mildažis

1940-2009

  • Apklok mane baltais pusnynais,
  • Nes mano širdžiai šalta!
  • Nesigėrėsiu aš žvaigždynais
  • Reik pailsėt nors kartą!
  • Apklok mane…

Šiltą 2009 metų liepos 27 dieną, Lazdijų rajono Krosnos kapinaitėse amžinam poilsiui atgulė pirmasis Lietuvos Parkinsono ligos draugijos pirmininkas (1997 04 05 – 2005 02 12) Vytautas Mildažis. Atgulė šalia artimų žmonių, apklotas gėlėmis, palydėtas per visą Lietuvą nusidriekusios draugijos narių mintimis, ne vienuose namuose sužibėjusia žvakės liepsnelė…

Išėjo Žmogus – karys, nemokėjęs dejuoti. Išėjo pralaimėjęs ilgametį karą su Parkinsono liga.

Vytautas yra kalbėjęs, kad jis mylėjo dvi moteris – Mamą ir Dukrą. Trečioji jo meilė, ko gero, buvo Lietuvos Parkinsono ligos draugija. Panaudojęs savo autoritetą, pakvietęs į talką didelį būrį buvusių studentų, neskaičiuodamas laiko sąnaudų, o dažnai ir lėšų, doc.Vytautas Mildažis daug padarė, kad kiekvienam sergančiajam Parkinsono liga būtų nors šiek tiek lengviau gyventi.

Iš Adelės dienoraščių, 2009.10.28

  • Ar jaunas tebesi, ar daug nugyvenai
  • Po vieną mes visi išeisim iš čionai.
  • Paskui ateis kiti – ir vėl turės išeiti, –
  • Nė vienas šioj šaly nebūna amžinai.

Omaras Chajamas „Rubajatai“

Gyvenimas bėga greitai ir jo nesustabdysi. Po vieną išeina artimieji ir bendražygiai, mokslo draugai ir žmonės, palikę po savęs gilius pėdsakus. Gan dažnai  pavėluotai suvokiame, kad pėdsakai liko tik atmintyje.

2009 metais išėjo Anapilin Lietuvos Parkinsono ligos draugijos įkūrėjas, ilgametis pirmininkas Vytautas Mildažis. Išėjo palikęs įmintas pėdas draugijos istorijoje ir pėdsakus likimo draugų atmintyje. Išėjo žmogus, apie kurio veiklą draugijoje liko labai mažai dokumentinės medžiagos.

Lankydamiesi kapinėse, uždekime žvakelę Vytautui ir visiems po sunkios gyvenimo kelionės besiilsintiems draugams. Jei kapinių lankymas  neįveikiama kelionė, užsidekime žvakelę namuose.

Mus, sergančius Parkinsono liga,  vienija raudonoji tulpė ir kuklus medis drebulėlė. Uždekime po vieną žvakę. Jos liepsnelė pasklis po visą Lietuvą.

 Adelė Jarušaitienė

  • Adelė Jarušaitienė, a.a.
  • Mūsų Adelė
  • Laiškas, kurio Adelė jau neperskaitys
  • Seku virpuolei pasaką
  • In memoriam Adelei Jarušaitienei
  • Adelės dienoraščiai

Tulpių žydėjimo metas

Adelė JarušaitienėIš Adelės dukterėčios Justinos gavome gražų laišką. Tai visos Adelės šeimos laiškas.

Tiems, kas nežino Adelės (Adelė Jarušaitienė, 1947-09-26 – 2012-05-01)… Tai išskirtinė asmenybė, buvo ir draugijos pirmininkė, ir jos finansininkė, ir pirmininko pavaduotoja. Pareigos jai nebuvo svarbu. Svarbu buvo sergantieji, jų pritraukimas į draugiją, o draugijoje – įvairiausių talentų juose ieškojimas, rūpestis, kad žmogus nepasiduotų nevilčiai, atrastų gyvenimo džiaugsmą… bent trumpam, kokiame nors renginyje, kartu su to paties likimo draugais…

Pati Adelė visą gyvenimą buvo jurbarkietė. Bet tai netrukdė jai eiti visos draugijos pačias atsakingiausias pareigas. Štai ji atvykusi į Vilniaus skyriaus susirinkimą, o štai jau ir Klaipėdoje… O pačiame Jurbarke turbūt nebuvo žmogaus negirdėjusio apie Parkinsono ligos draugiją.

Laiškas –

„Kiekvienais metais artėjant pavasariui ir tulpių žydėjimo metui neišvengiamai užklumpa mintys apie Adelę ir Parkinsoną.

Tai buvo neišskiriama pora. Jie pykdavosi, jie draugavo, jie atrasdavo, jie kartu kovojo, vienas su kitu ir abu kartu prieš visus. Adelė, niekada nepasidavė Parkinsonui be kovos, neleido jam per daug įsijausti ir per daug Ją užgožti. Parkinsonas, kad ir kaip stengėsi tai padaryti, nesugebėjo atimti Adelės optimizmo, meilės gyvenimui ir iniciatyvų. Iniciatyvų, kurių buvo begalė, o viena didžiausių – Draugija.

Parkinsono ligos draugijai Adelė atidavė visą save ir dar šiek tiek. Visi buvo įtraukti. Savo veikla Adelė įpūtė optimizmo draugijos nariams ir tiems, kurie tyliai stebėjo veiklą iš šono. Nėra žodžių, kuriais galima apibūdinti draugijos reikalų tvarką ir preciziškumą. Kiekviena ataskaita išbaigta, kiekvienas straipsnis išpuoselėtas, kiekvienas filmukas – gyvas. Visur, kur galėjo, Adelė buvo. Konferencijose, kelionėse, ligoninėse ir visų širdyse. Iki paskutinės savo gyvenimo minutės ji rūpinosi Draugija, kaip motina rūpinasi savo vaikais. Ji negalėjo išeiti, nesutvarkiusi draugijos reikalų. Tik deja, tų reikalų visada yra be pabaigos, o išeiti ateina laikas. Parkinsonas švenčia savo dieną balandžio vienuoliktąją, o Ada gražiausiu metu, vėlyvą pavasarį, išėjo. Kai ji išėjo, dar tik ruošėsi pražysti tulpės.

Pėdsakų Adelė paliko labai daug ir labai didelių. Dar daugiau ji paliko savęs visiems. Kam padėjo išlipti iš duobės, ką paskatino nepasiduoti, ką apjungė bendrai veiklai, su kuo pasidalino gyvenimo patirtimis, visiems Jos užteko ir niekam savęs negailėjo. Norėtųsi pastatyti paminklą, bet Adai tai nepatiktų, ji niekada nemėgo didybės, išpuikimo ir didelių pagyrų. Viską ką darė, darė iš širdies ir be naudos siekimo. Todėl, didžiausia pagarba Adelei, tęsti tai ką ji pradėjo, sekti jos pavyzdžiu, neapleisti piktžolėmis jos išmintų takų, o labiausiai neapleisti, vystyti, plėtoti ir auginti Parkinsono ligos draugiją. Draugija ji gyveno, tad norėtųsi, kad Jos indėlis į draugiją nenueitų veltui.“

Nuoširdus mūsų AČIŪ, Adele!

112295211Rasmos Zlatkuvienės mintys

Rugsėjo 26 diena. Kaip įprasta atsikeliu anksti, įjungiu kompiuterį, kuris sąžiningai vykdydamas užduotis, man primena – šiandien Adelei sukanka 65 metai. Matau ją energingą, linksmą, gražią, dalinančią visiems šypseną, juoką na ir žinoma pamokymus. Gal ir gerai, kad nematėme jos kitokios. Mintyse siunčiu jai nebylų sveikinimą.

  • Tavo pamokymai ir mintys,
  • Dažnai sukeldavo net  pyktį.
  • Dabar randu juose aš esmę,
  • O daugtaškiai įgijo prasmę….

Nijolės Arbačiauskienės mintys

Adele, stoviu prie tavo kapo ir meldžiuosi atsiprašymo žodžiais, kad aš pati sau buvau  svarbesnė už kitus, už TAVE, mane guodžiusią, mokinusią gyventi, vedusią plačiai pramintu taku…ATLEISK. Dabar aš vėl klumpu. Atleisk, kad nedarau aš nieko, kad TAVO KELIAS būtų vėl platus. ŽINAU- ATLEIDAI. Liepi man keltis, eit,  kovot už dieną, jei ne už save tai už kitus. Dėkoju Dievui, kad leido JIS TAVE sutikti. DABAR ilsėkis, o aš mėginsiu atsikelt ir EIT…

Birutės mintys

Dar nesibaigus paliatyvios pagalbos savanorių kursams, visai netikėtai, gavau užduotį aplankyti moterį onkologinėje ligoninėje. Dėl šios užduoties apsidžiaugiau, nes tuo metu turėjau nemažai laisvo laiko, o ir norėjosi išbandyti paliatyvios pagalbos savanorio dalią. Eidama į susitikimą nesijaudinau, nors, prisipažįstu, retkarčiais šmėsteldavo mintis „ogi kaip mes sutarsim?“ Einant koridoriumi širdis ėmė spurdėti stipriau. Įėjus į palatą mane pasitiko geros akys, kuriose spindėjo nepaaiškinama šviesa. Pamačius tas akis man nekilo jokių abejonių ar mes sutarsim. Taip, tai buvo Adelė.

Bendraujant kelis mėnesius, užsimezgė tikra ir amžina draugystė. Taip amžina, nes man Jūs busite visada gyva. Gyva vyšnios krentančiame žiede, žibutėje, kurias matydavau važiuodama pas Jus, taip pat raudonos tulpės žiede, kuris yra Parkinsono ligos simbolis. Jūsų optimizmas, nuoširdus juokas, pasakojimai ir ta ugnelė akyse prisiminus linksmus dalykus, visada liks gyvi mano širdyje…

Aš tikiu, kad toks geras žmogutis tapo angeliuku, kuris ir toliau džiugina kitus. Kitaip ir būti negali…

Ištrauka  iš Adelės pamąstymų:

„Kai tampam senjorais ir atsisukam atgal žvilgtelėti į praėjusius metus, visų pirma pagalvojame: „Kaip greit praskriejo gyvenimas…“

O tų metų būta visokių. Prisimenu vaikystę, kai norėjosi kuo greičiau užaugti, jaunystę – kai ir savaitė būdavo be galo ilga… juk ten savaitės pabaigoje vakarėlis, mes tada labai paprastai vadindavome – šokiai. Pirmieji užsidirbti pinigėliai… jų išmokėjimo dienos laukimas. Ligos, ligoninės, praradimai, nemigo naktys ir viltis, kad ateis laikas ir bus geriau. Deja, deja „bus geriau“ ne visi suranda. Aš suradau.“

Romo žodžiai:

Adele, “Tu man buvai, tu man esi baltam alyvų šlamesy“

2012 m. rugsėjis

Paskutinis mano laiškas, kurio Adelė jau nebeperskaitys…
  • Žinia, kurios aš nenorėjau pasitikti,
  • Kad amžiams praradau aš Draugę savosios širdies,
  • Kurios gyvenime nemačius realybėj,
  • Aš pamilau taip nuoširdžiai ir Ja nuolat džiaugiaus.
  • Kiekvieną rytą atrasdavau pašte Draugės žinutę:
  • “Sveika, kaip Tavo rytas, kaip jauties?”
  • O aš laiminga, kad toli, už Vandenyno
  • Pasveikina mane kasdien, parašo iš širdies.
  • Palaiminta, graži mūsų draugystė
  • Skaičiavo jau net ketverius metus….
  • Ir tik žinutėmis, kurios sušildydavo žodžiais
  • Mano jausmus, nes juose tiek šviesos!
  • Verkiu…nesuvaldau aš ašarų savųjų,
  • Nenoriu išsiskirti su praeitim brangia,
  • Nenoriu Draugei parašiusi žinutę,
  • Negaut atsakymo, bet laukti kol jis bus….
  • Skaitau ir vėl aš paskutinį Draugės laišką,
  • Kuriame rašo man kažkas, bet jau tik Jos vardu,
  • “Nepyk, jei Tau neatrašysiu,
  • Aš dar nemirštu, bet jau tyloj ruošiuos…”
  • Susimąstau, koks gali būti trumpas mūsų kelias
  • Kai susitinkame, tarytum žvaigždės danguje,
  • Dažnai vieni kitiems praeinam tik pro šalį,
  • O ypatingi lieka širdyje – kol pačiojo žvaigždė užges.
  • Violeta Leškytė Cucchiara

Skiriu savo mylimai, brangiai ir nuostabiai draugei, Adelei Jarušaitienei. Ilsėkis, mieloji, ramybėje.

Dažnai mąstau apie amžiną Sielų gyvenimą…. gal būt dėl to, kad nenorėčiau palikti šios Žemės, kai ateis laikas… Aš labai myliu gyvenimą, žmones, gamtą ir net gi sunkumus, kurie pasitaiko mano kelyje, kadangi be jų – aš nebręsčiau dvasiškai, be jų mano pasaulėžiūra būtų siauresnė, be jų aš neturėčiau motyvacijos nugalėti save ir siekti savo svajonių. Kai žmogus gėriui atiduoda savo jėgas, laiką, tauriausius jausmus, manau, lieka amžinai gyvas kitų širdyse. Ir taip gerumo grandinė tęsiasi…. Juk taip gera, kai sutinki nuoširdų žmogų, kuris tyromis akimis žvelgia į Tavo širdies gelmes, tarytum sakydamas – myliu Tave, nes atėjai į mano gyvenimą. Tai neįkainuojamas jausmas. Daina “Amžinai gyva” gimė mano mintyse, kai mąsčiau, kaip mums, Žmonėms, būtų įmanoma išlikti amžinai gyviems, nes viskas pasaulyje turi pradžią ir pabaigą… Adelė liks amžinai gyva visų širdyse, kas ją pažinojo, nes ji palietė kiekvieną savo nuoširdumu ir meile. Gėris persiduoda iš kartos į kartą, tęsiant amžinybės grandį … Adelės sukurtas filmukas, skambant mano atliekamai dainai “Amžinai gyva”. http://www.youtube.com/watch?v=zF9Pg0w35hE&feature=relmfu

2010 metais Škotijoje vykusiame Pasauliniame Parkinsono suvažiavime, trumpametražinių filmukų konkurse apie Parkinsono ligą, Adelės sukurtas filmukas buvo nominuotas (pateko į finalą). Filmuke skamba daina “The Price” (“Tikslo kaina”), kurios žodžiai atitiko Adelės kasdieninę dvasią, siekiant nepasiduoti Parkinsono ligai. Man buvo malonu būti šalia Adelės, kai ji nuoširdžiai stengėsi paruošti šį filmuką konkursui. http://www.youtube.com/watch?v=1IXy2xWCrI0

Dėl sveikatos pablogėjimo, Adelės svajonė neišsipildė, nes ji nebenuvažiavo į Pasaulinį Parkinsono suvažiavimą atstovauti Lietuvos Parkinsono Ligos Draugijai. Ji labai norėjo pamatyti nominuotų filmukų peržiūrą, kurią visi konferencijos dalyviai galėjo išvysti dideliame salės ekrane. Norėdama visiems atsidėkoti, kas prisidėjo prie jos entuziazmo, kuriant filmuką, kas jį pastebėjo ir įvertino , Adelė sukūrė naują – padėkos filmą, kuriame, skambant mano atliekamai dainai “Gimusi laisva” (“I Was Born Free”), yra užrašytos eilės (išverstos į anglų kalbą) “To Life” (“Gyvenimui”) apie pačią Adelę, apie jos begalinę meilę Žmogui ir Gyvenimui. “Gyvenimui” eilės parašiau ir paskyriau Adelei, nes ji yra simbolis mano širdyje, kaip reikia nuoširdžiai mylėti Žmogų ir Gyvenimą. Adelės padėkos filmukas: http://www.youtube.com/watch?v=21tUmOJMt8I

Gyvenimui

  • Kas Tu? Sakyk, man
  • Gyvenime mano!
  • Ar Tu Žiburėlis?
  • Ar amžinas Takas?
  • Pasiekt jas taip noris!
  • Svajonės sparnuotos,
  • Graži Tu gėlele!
  • Jaunyste! Liepsnele!
  • Kaip Saulės šviesa!
  • Aš būsiu Žmonėm lyg,
  • Būt Žarija karšta –
  • Jei Tu man skiri
  • Jei nori, kad būčiau
  • Lietum aš gaiviu,
  • Aš būsiu ištroškusiam
  • Gyvybės krauju!
  • Jei man skiri dalią
  • Pabūti Žeme,
  • Aš būsiu Tau Motina,
  • Apglėbus skraiste.
  • Aš būsiu, kuom nori,
  • Nes myliu Tave,
  • Tu mano Gyvenime,
  • Tu mano Dvasia!
  • Tik neprašyki
  • Manęs, aš prašau,
  • Kad Žmogų palikčiau
  • Už Meiles – toliau.
  • Gimiau aš ir liksiu
  • Visa Širdimi,
  • Apglėbusi Žmogų
  • Savom mintimis.
  • Myliu aš tave
  • Gyvenime taip,
  • Kaip myliu aš Žmogų
  • Šioj Žemėj labai!

Violeta Leškytė Cucchiara, Florida

2012.09.08

virpuoleKartą Jurbarko krašte gimė nuostabaus grožio mergaitė. Kartu su pulku seserų ji lakstė gėlių pievomis ir augo kaip ant mielių. Ji užaugo tokia, kaip išbūrė žvaigždės – kilnaus būdo, tiesmuka, mielai globojanti mažesnius ir nuskriaustuosius, stiprios valios, ryžtinga.  Jos grožio ir  proto suvilioti, jaunikaičiai būriais traukė prašyti jos rankos.   Tačiau  mergaitė išsirinkti negalėjo, o ir nelabai norėjo. Ją labiau viliojo mokslas ir ji visa pasinėrė į skaičių skaičiukų  pasaulį. Jaunuoliai, pamatę, kad nelaimės puikiosios mergaitės širdies, pasuko kitais keliais ieškoti sau nuotakų. Tik senosios raganos Depresijos sūnūs Liūdesys, Skausmas, Drebulys ir Nerimas, mamos paliepimu  negrįžti be nuotakos, atkakliai siekė savo tikslo. Raganos sūnūs taip stipriai suko ratus apie mergaitę, kad ji virpėdama parkrito ant žemės. Galvodami, kad mergaitė  nebegyva,  jie išsilakstė į visas keturias puses. Kai mergaitė atsimerkė, ji pamatė  daugybę žmonių, rankose laikančių raudonas tulpes. Jos paslaptingu balsu kalbėjo „mes pagirdysim tave raudonųjų tulpių nektaru ir tu atsigausi“.  Tu turi mums  padėti  nugalėti Liūdesį, Skausmą, Drebulį ir Nerimą. Mergaitė atsistojo,  nusišypsojo ir tas, kurį ji palietė ir ištarė padrąsinantį žodį, įgijo jėgų gyventi ir nugalėti visokias negandas . Ir aš buvau tarp tų laimingųjų, kuriems ji dovanojo meilės ir gerumo. Jei surinktume visus, kurie taria ačiū už  jos sėjamą stiprybę kovoje su negalia, jų būtų tiek daug, kad pamačius juos, pasitrauktų Nerimas, nusišypsotų Liūdesys, praeitų  Skausmas,  širdyje apsigyventų Viltis, o  Senoji ragana Depresija išnyktų, kaip dūmas, neblaškomas vėjo.  Virpuolė klausėsi, klausėsi ir tarė:  „Tai visai ne pasaka. Ta geroji fėja – tai Adelė. Ji dabar pati kovoja su devyngalviu Ligos slibinu, kurį nugalėti gali tik žmonių  gerumas  ir į jos širdį sugrįžusi kažkada  kitiems dalinta Viltis.“

Šią pasaką – nepasaką sekė Nijolė iš Smalininkų, jai talkino Rasma. Deja Adelė jos nebegirdėjo. Apmaudu ir liūdna, kad Devyngalvio Ligos slibino nugalėti nepavyko. Tačiau jis bejėgis sunaikinti gerus, gražius, šviesius prisiminimus. Rašykime ir sudėkime juos į simbolinę „Raudonosios tulpės prisiminimų skrynelę“.

2012 m. gegužė

  • Ateina laikas…
  • Kai žemiška kelionė baigias.
  • Sustoja laikas…
  • Deja, tokia Dievo valia, kad
  • Brangiausi žmonės eina ir palieka,
  • Tačiau  nuo jų nusidriekia šviesa,
  • jie atminty  gyvi išlieka.
  • Lieka žmogaus pėdos  įmintos mūsų širdyse.
1947 09 26 – 2012 05 02

1947 09 26 – 2012 05 02

Nuo šią žemę paliekančios Adelės Jarušaitienės nusidriekia ryški pareigos, atsakomybės, pasiaukojimo, išminties, gerumo ir meilės žmogui šviesa. Jos pėdos liks įmintos ne tik artimiausių žmonių širdyse. Ji išliks gyva atmintyje šimtų žmonių, kuriems ji buvo bendramintė, mokytoja, draugė, guodėja, patarėja.

  • Šiandien mes uždegam širdy dar vieną žvakę
  • Už mylimą žmogų , kurio staiga netekom.
  • Ši žvakė mums primins, kad kiekviena diena –
  • Tai brangiausia Dievo dovana.
  • Tad saugokime ir branginkime vienas kitą,
  • Dėkodami Aukščiausiam už kiekvieną naują rytą.

Mirtis –  žemiškos kelionės pabaiga ir pradžia dangiškosios kelionės, kur siela gyvens amžinai. Tegul Dievo gailestingumas ir malonė apgaubia  išeinančią ir suteikia ramybės pasiliekantiems.

Su nuoširdžia užuojauta, LPLD vardu Rasma Zlatkuvienė


Miela Adelė daugeliui iš mūsų buvo gera draugė ir patarėja. Ilgai širdyje ją prisiminsime. Noriu tikėti, kad jai dabar gera ir ramu po kančių, kurias ji kentėjo žemėje. Bronė


Skaudžią netekties valandą LPLD Vilniaus skyrius liūdi ir nuoširdžiai užjaučia Adelės Jarušaitienės šeimą, gimines, artimuosius ir draugus.

Adelė, būdama Jurbarko skyriaus pirmininke, aktyviai dalyvavo ir Vilniaus skyriaus veikloje. Ji dažnai atvykdavo į mūsų skyriaus renginius, kūrė filmukus apie draugijos veiklą, džiaugėsi Romo Stonio dainomis ir moterų rankdarbiais, jautėsi sava tarp savų. Vilniečiai atsakė Jai tuo pačiu.

Apie Adelės darbus – atskira kalba. Pirmiausia – tai kūrybinga draugijos metraštininkė. Kas nežino Adelės filmukų, sukomponuotų kartais iš skurdžių keletos nuotraukų, atspindinčių draugijos veiklą ir specialiai paruoštų, kad pradžiugintų per draugijos suėjimą.

O draugijos narių apskaita, kol leido jėgos, buvo pedantiškai tiksli ir pilna.

Tu daug davei kiekvienam iš mūsų ir išėjai pačiu gražiausiu metų laiku…

Ilsėkis Ramybėje, Adele.

LPLD Vilniaus skyriaus narių vardu, skyriaus pirmininkas Algirdas Vaičiulis


Išėjo mano tikra draugė ir dabar liūdna ir neramu. Laikas sugrąžins i vėžes, bet niekada neištrins šviesaus, gero mano mokytojos atminimo. Tikiu, kad dabar jai lengviau… Romas


Draugija neteko savo širdingiausio nario, Adelės Jarušaitienės. Niekas draugijai neatidavė tiek širdies, pasišventimo, visi draugijos nariai buvo jos mylimi, o daugelis iš mūsų tur būt pasakytų, kad buvo vienas iš geriausių Adelės draugų…

Žaviuosiu jos įgimta charizma pritraukti žmones, iškalba, matyti žmonėse pirmiausia gera. Skambino paskutinį kartą balandžio 4, planavo (su nostalgija balse), gal ją namo parveš, tai paskambins iš namų, ten nebus triukšmo ir trukdymų…Klausinėjo, ar važiuosiu į Panevėžį, ar daug vilniečių važiuos, prašė nepamiršt paprašyt pervesti 2% iš dirbančiųjų draugijai. Visa kalba buvo apie draugiją, apie ligą – tik tiek, kiek išdavė pavargęs balsas…

Adelė sakydavo, kad mes panašios: gimusios tais pačiais metais, susirgome panašaus amžiaus, gerai viena kitą suprantame. Ačiū už draugystę, Adele. Ilsėkis…

Angelė Gurklytė

Išmokime kristi kaip vyšnios žiedai

vysnios-ziedai

Paimu į rankas ir vėl padedu į lentyną tik ką perskaitytą knygą – Janina Survilaitė  VILA „EDELVEISAS“. Iš šios knygos pasiskolinau rašomo straipsnio pavadinimą.

Turbūt taip reikėjo, kad knyga atsidurtų mano rankose. Be abejo reikėjo, nes tiesiog brukte į rankas ligoninėje man ją įbruko, pamačiusi mano  liūdną veidą, geroji Seselė /sudėtingas dabartinis pareigų pavadinimas nelimpa/.  Perskaičiau knygą vienu įsibėgėjimu. Po to panorau įsigyti.

Gimimas… gyvenimas… mirtis… Gimimas ir mirtis. Kai pasiekia žinia, kad į pasaulį atėjo žmogutis, visuomet maloniai virpteli širdis. Kiti jausmai užplūsta sužinojus apie netektį. Aš neturiu teisės daryti išvadų, bet, manau, kad pragyventi metai, gyvenimo patirtis leidžia pasiūlyti jums šią temą.

Pasirinkti tėvų negalime, gyventi mokomės visą gyvenimą…  einame, klumpame, darome klaidas, atsitiesiame…  Suprasti ir ramiai priimti, kad po manęs ateis kiti, bet ir jie turės išeiti…  kažin, kažin ar kiekvienam pasiseka. Janina Survilaitė cituoja japonų poeto Jukijo Mišimo eiles:

…jeigu išmoktume kristi kaip vyšnios žiedai pavasarį, spindintys, švarūs…

Taigi, jeigu išmoktume…

Man visada atrodė, kad laimingiausi žmonės, kurie nunoksta kaip rudeniniai obuoliukai ir nukrenta. Bet tokių laimingų savo aplinkoje aš mažai suskaičiuoju. Daugumoje žmogų iš šio gyvenimo išlydi liga.  Liga…   Kokia ji bebūtų, žmogus tampa priklausomas nuo medikų ir slaugytojų.

Seniai draugauju su Parkinsonu, pažįstu daug medikų,  dalyvavau ruošiantis 2009 metų Lietuvos Parkinsono ligos  draugijos konferencijai, kurią  paskyrėme slaugytojams. Atrodė šį tą žinau. Deja, deja… aš labai mažai žinau.  Tik dabar suvokiau, kaip atsargiai reikia kalbėtis su ligoniu, kiek meilės reikia atiduoti per gyvenimą, kad tave silpną mylėtų ir  padėtų…  Bet nepakito mano supratimas – kiekvienoje situacijoje labai daug priklauso nuo mūsų pačių. Joks sveikatos apsaugos ministras nesureguliuos santykių tarp palatos kaimynų ar sudrausmins viskuo nepatenkintus, nuolat save sureikšminančius ir šokdinančius aptarnaujantį personalą, ligonius.

Dvi ilgas savaites praleidau KMUK. Mačiau gydytojų pastangas – padėti žmogui. Mačiau prakaito lašelius dėl nuolatinio bėgimo ir dvigubai už save sunkesnių ligonių vežiojimo nusėtus seselių veidus. Džiaugiausi švaria palata.  Bet negalėjau nepastebėti to, kas atrodytų taip paprasta, nebrangu, bet be ko neįmanoma normaliai jaustis. Ilgas koridorius, tik vienos buitinės patalpos. Duše jokios lentynėlės ar pakabo, pačiame aktualiausiame kabinete – tualete pasijunti lyg atviroje jūroje. Juk yra ranktūriai, kurie kainuoja žymiai pigiau nei  už lango besimėtantys remonto metu palikti brangūs varžtai.

Išmokti kristi… Manau, to reikia mokytis visiems. Reikia mokytis seselei, kuri lyg jauną kareivį šokdino prieš tai visą dieną išsikankinusią palatos kaimynę. Reikia mokytis džiaugtis. Džiaugtis tuo ką šiandien turim.

Esu laiminga, nes turiu labai daug – mylimus artimuosius, geranoriškus medikus, nuostabius draugus. Vakar užsukusiam likimo draugui padėkojau už aplankymą. Jis man atsakė: „Aš atvažiavau ne tave aplankyti, o pasitarti darbiniais klausimais“.

Adelė, 2010.10.25


Laiškas tėčiui

Dainą „Laiškas tėčiui“  Violeta sukūrė mažos mergaitės prašymu.

Violetos Leškytės Cucchiara dainos lietuvių kalba yra sudėtos į du iki šiol išleistus  albumus „LEISK PALIESTI TAVE ŠIRDIMI…“ ir „SKRAJŪNĖ“.  Su vyro Matt Cucchiara pagalba dainos buvo išverstos į anglų kalbą ir sudėtos į kitus  dar du albumus “LET ME TOUCH YOU“ ir „WOMAN OF THE CLOUDS“. Abu albumai skirti Tėvelio Zenono atminimui.

Nuoširdžiai dėkodama savo šeimai už paramą, išleidžiant dainų albumus, Violeta rašo: „Dainas pamilusi dar vaikystėje, augau, savo svajonę dainuoti slėpdama širdyje ne tik nuo kitų, bet ir nuo savęs. Iš savo gimtojo miesto  Klaipėdos atvykus į  Ameriką, netikėtai likimas man nusišypsojo ir įvyko stebuklas – kaip niekada anksčiau, pradėjau kurti eiles ir joms melodijas. Greitai supratau, kad nekurdama jau negalėčiau gyventi, tai tapo savotišku dienoraščiu, nes kiekvienoje dainoje išliejau ne tik savo mintis, išgyvenimus, bet ir kitų, gyvenimo kelyje sutiktų žmonių skausmą ir džiugesį.

Jei artimi žmonės nebūtų manęs paskatinę išleisti savo dainas į pasaulį, turbūt pati niekada nebūčiau turėjusi tiek drąsos…“

Bendraudama su Violeta, aš patyriau daug šilumos. Gyvendama toli nuo gimtosios Klaipėdos, ji domisi kas vyksta Lietuvoje.  Violeta  neabejinga mūsų skausmui ir džiaugsmui. Ji ne pirmą kartą dainuoja www.draugauki.me lankytojams. Neabejoju  – dar ne vieną kartą dainuos…

www.cdbaby.com/violeta-music1

www.cdbaby.com/violeta-music2

www.cdbaby.com/violeta-music3

www.cdbaby.com/violeta-music4

www.sonicbids.com/epk/epk.aspx?epk_id=212179

Adelė Jarušaitienė, 2010.06.08


Ir senjorai buvo vaikai

senjorai-buvo-vaikais_1

Jūs teisingai supratote – čia aš. O žemiau eilės tvarka keturios mano sesės.

Jeigu įžiūrite, šalia manęs kantriai tupi kalakutas. Ko gero meilė gyvūnams ir kaimui atėjo kartu su manimi. Biografijos žinovai pasakojo, kad karštą vasaros dieną vaikščiodavau apsirengusi išvirkščia skrandute ( taip pas mus avikailių kailinukus vadina ). Stengdavausi dalyvauti, kai buvo spaudžiama naminukė. Turėjau savo bonkutę ir atkakliai prašydavau įlašinti. Matyt, anksti atsisakiau žalingo įpročio, nes man pačiai prisiminimai išblėso.

senjorai-buvo-vaikais_2

Visiška priešingybė man vaikystėje buvo jaunesnioji sesuo. Drąsi ir savimi pasitikinti ji labai anksti pradėjo kurti verslo planus. Prisiskynusi uogų ar radusi kelis grybus, įvertindavo kiek būtų galima uždirbti, jei pavyktų gėrybes parduoti.

Jūs atkreipkite dėmesį į sesės plaukus. Prieš Velykas sugalvojau pakeisti merginų šukuosenas. Rezultatas buvo stulbinantis. Mažųjų šukuosenos visiškai neatitiko to meto reikalavimų. Per mane sesės neaplankė savo krikšto tėvelių, o man renkantis kuriuo gyvenimo keliu sukti, apie kirpėjos profesiją nebuvo net įsitarta.

senjorai-buvo-vaikais_3

Kuri mano vidurinioji sesė, tikrai nepasakysiu. Atmintin įstrigo jos krikštynos. Tada pirmą kartą iki soties prisivalgėme saldainių. Apie pasekmes aiškinti neverta.

Ūgiu sesė pralenkė mus visas, o savo didele koja ji pridarė  daug širdies skausmo. Augindavau triušius. Aišku, vos gimusius nešdavau parodyti sesėms.  Nežinau kaip jai vienai nepavykdavo pro juos praeiti. Po tokių parodų būdavo laidotuvės ir kibirai ašarų.

senjorai-buvo-vaikais_4

Ketvirtoji sesė pasikėlusi, kad tik jos vienintelės krikštynų nuotrauką turime.  Nežinau kaip kitose vietovėse  buvo priimta, o pas mus privaloma tvarka į bažnyčią kartu kūmais važiuodavo bobutė. Tėvai laukdavo namuose.

Mums pasisekė, nes šalia visų tą iškilmingą momentą buvo šviesios atminties Močiutė.

senjorai-buvo-vaikais_5

Jauniausios sesers nuotraukos iš ankstyvos vaikystės nesuradau. Vietoj jos atstovauja pirmagimis sūnus, kuris jau augina savo vaikus, o vaikystėje buvo mamos kopija.

Nežinau kaip jums, mieli senjorai, tačiau tiek man, tiek mano sesėms kuo toliau, tuo įdomiau vartyti albumus su pageltusiomis nuotraukomis. Kai kurios aprašinėtos, kai kurios įplėštos, nes dažnai jas žiūrinėdavome. Nors juodai baltos, nekokybiškos, bet tokios mielos širdžiai.

Adelė, 2009.02.07


Daugiau Adelės dienoraščių rasite čia…

  • Stanislovas Vaitkevičius, a.a.
  • Staselis
  • Aukso paukštė
  • Parkinsono liga netrukdo kūrybai

Netekome likimo draugo

2016 m. vasario 1 d. mus pasiekė liūdna žinia – netekome brangaus draugo.

1962-2016

1962-2016

a.a. Stanislovas Vaitkevičius – Lietuvos Parkinsono ligos draugijos Kaišiadorių skyriaus pirmininkas. Tai ne tik visų  Parkinsono draugijos narių mylimas bendro likimo brolis, bet be galo talentingas lietuvių liaudies šokių kūrėjas, tautinių šokių kolektyvo “Skaisgija” vadovas, choreografas, aktyviai puoselėjantis liaudies kultūrą ir tradicijas. Nors sunku įsivaizduoti Parkinsono liga sergantį choreografą, jo pasiekimai įvertinti Respublikos šokėjų konkursuose ir net buvo pažymėti pirmąja vieta. Tai unikumas visada laukiamas Parkinsono draugijos narių, nes žinojo, kad S.Vaitkevičiaus šokėjų pasirodymas prikaustys dėmesį, privers nusišypsoti ir pamiršti savo bėdas patį liūdniausią žiūrovą.

Stanislovas Vaitkevičius niekada neatsisakydavo atvykti ir į nedidelį draugijos susibūrimą, pravesdamas specifines muzikines parkinsoniečių mankštas, ir rengiant didelius festivalius sveikiesiems. Didelį pasisekimą turėjo Lietuvos Parkinsono ligos draugijos narių  ir visų  negalią turinčių žiūrovų nepamirštamas festivalis “Nepalikit su negalia vienų”.

Atskirai reiktų paminėt ilgametį ir nuoširdų darbą su žmonėmis turinčiais negalią Strėvininkų globos namuose.

Kas galėtų suskaičiuoti, kiek S.Vaitkevičius suteikė Parkinsono  draugijos nariams ir visiems mačiusiems ir girdėjusiems laimingų užsimiršimo minučių, kiek žmonių įkvėpė tvirtybės ir pasitikėjimo, matant, kad ir su sunkia Parkinsono liga galima tiek daug nuveikti srityje, kurioje ši liga ypatingai trukdo.

Amžinąjį atilsį, Stanislovai…

LPLD pirmininko pavaduotoja Angelė Gurklytė

2016.02.02 Šiandien grįžome iš Stanislovo Vaitkevičiaus laidotuvių, tebūna lengva jam tėviškės žemelė…

Retas gyvenimo atvejis, kai atspalvių nelieka, lieka tik du – baltas ir juodas…Stanislovas Vaitkevičius buvo labai šviesus žmogus, bet pėdsakus paliko tikrai labai ryškius. Sirgdamas nepagydoma parkinsono liga, jis dar smarkiau kibo į darbą, lyg bijodamas, kad nespės…

Taigi koks jis buvo, tas mūsų draugas meiliai vadinamas Staseliu?

Gimė 1962 metais gruodžio 20 d. Nuo vaikystės svajojo šokti, todėl atkakliai to siekė. Šoko liaudies šokių kolektyvuose. Baigęs Lietuvos muzikos akademiją, įsigijo choreografo specialybę.

Kiekvienais metais Liaudies buities muziejuje vidurvasarį šurmuliuodavo spalvingas festivalis „Šokim, trypkim, sveiki būkim“, organizuotas Lietuvos Parkinsono ligos draugijos,`taigi Staselio didžiąja dalimi…. Ne vienas šiame festivalyje dalyvaudavęs kolektyvas šoko S.Vaitkevičiaus šokius, kurių talentingas choreografas yra sukūręs arti trisdešimties.

Susirinkdavo kolektyvai iš įvairių lietuvos vietų: Iš Panevėžio keli kolektyvai, iš Marijampolės, atvykdavo svečiai iš Kėdainių, kitų Lietuvos vietovių. Iš viso būdavo arti 300 žmonių.

Tikriausiai visi prisimenam šventę „Energetike“ „Nepalikim su negalia vienų“. Čia Paskui Staselį suvažiavo beveik visi Lietuvos šokėjai. Tris dienas ir tris naktis šėlo jaunimas, ir ne tik…

Staselis, nors jau sunkiai sirgdamas, naujiems kolegoms stengdavosi parodyti, kad ne viskas prarasta, jo planuose ir mintyse buvo svajonė apie žygį per Lietuvą, kurio misija turėjo būti – garsiai prabilti apie save, pritraukti dėmesį, o sergančiuosius paskatinti tikėti savimi.

Tačiau ne tik sergantys galėjo pasimokyti stiprybės iš Stanislovo Vaitkevičiaus, Stanislovas sugebėjo prisiderinti prie savo ligos, o kas svarbiausia, privertė ir kitus patikėti, kad taip įmanoma.

2006 m. vasarį mūsų Staselis važiavo į Vašingtoną, kad pasauliniame Parkinsono kongrese Vašingtone supažindintų jo dalyvius su Lietuvos kultūra.

Kaip retoriškai išsireiškė pats maestro: „gyvenimas privertė…“

2001 metais diagnozuota, Parkinsono liga. Kai esi tik 38 metų, žinia apie lėtinę, nuolat progresuojančią ligą, smogė lyg žaibas. Jau atrodė, kad, turint tokią specialybę, gyvenimas baigėsi. Kadangi buvo pradėjęs kurti šokius, dar intensyviau ėmėsi šio darbo. Ir tada suprato, ,pajuto kiek daug gali suteikti malonumo tiek sau, tiek šokėjams, tiek žiūrovams. Prisitaikė prie pasikeitusio gyvenimo ritmo, jaučiasi reikalingas. Kurdamas šokius, dirbdamas su liaudies šokių kolektyvais, net pamiršdavo savo negalią. Netekom nuostabaus žmogaus.

Begalinė užuojauta šeimai…

Panevėžio Parkinsono draugijos pirmininkė Marytė

Aukso paukštė nusileido ant S.Vaitkevičiaus rankos

Lietuvos liaudies kultūros centro ir Pasaulio lietuvių dainų šventės fondo 1999 m. įsteigta nominacija kiekvienų metų pirmąjį ketvirtį kaip garbės, pripažinimo ir įvertinimo ženklas iškilmingai įteikiama jos nusipelniusiems. Džiaugiamės ir didžiuojamės, kad šių metų „Aukso paukštė“ nusileido ant „Skaisgijos“ vadovo Stanislovo Vaitkevičiaus rankos.

Mielas Stasy, Parkinsonas atėmė iš Tavęs daug, bet jis bejėgis prieš Tavo meilę šokiui, Tavo begalinį ryžtą, siekiant tikslo. Ačiū, kad esi- mes su Tavimi.

  • Aukso paukštė įnoringa ir išranki,
  • Norint ją pagauti, daug prakaito išlieti turi.
  • Prisijaukinti ją tik atkakliu darbu gali.
  • Aukso paukštė skrido ilgai ir iš toli,
  • Stanislovo šokėjų rankose ji jaučiasi saugi.

Tavo draugai iš Lietuvos Parkinsono ligos draugijos

ap3 ap4(1) ap10 ap12

Daugiau nuotraukų „Atspindžiai“ 2012 kovo 10d.


Mūsų STASYS…

Mes seniai pažįstami, vykdėme bendrus projektus. Stanislovas visada pagelbėjo, kai to reikėjo kitiems LPD skyriams.

Parkinsono liga graužia darbščius, sąžiningus, geranoriškus žmones. Daug likimo brolių ir sesių verti apdovanojimų.

Aukso pauktštė nesuklydo.

Nuoširdžius sveikinimus siunčia jurbarkiečiai. Adelė Jarušaitienė

2005 metai. Žiežmariai. Mažo Lietuvos miestelio salė. Kaimo kapela groja svajingą valsą ir trankią polką. Šokio ritmu gana vikriai sukasi iš visos Lietuvos susirinkę Parkinsono liga sergantys žmonės. Tai buvo netikėtas reginys ne tik artimuosius į renginį atlydėjusiems globėjams, bet ir patiems šolėjams, žmonėms, kuriuos palietė sunki judėjimo negalia. Tai buvo kelio pradžia, kuriuo Lietuvos Parkinsono draugijos narius veda Žiežmariuose gyvenantis Stanislovas Vaitkevičius.

Iš Adelės Jarušaitienės dienoraščių

2010.09.23


Šoka Vaitkevičių šeima

Gegužės 29 – 30 dienomis Rumšiškių buities muziejuje vyksta festivalis „Šokim, trypkim, sveiki  būkim!“.  Organizatoriai Rumšiškių buities muziejus ir Lietuvos Parkinsono ligos draugija.

Šokėjų tarpe vikriai sukasi Vaitkevičiai. Jie spėja talkininkauti  rengėjams, iš akių žvilgsnio supranta ką galvoja renginio sumanytojas Stanislovas Vaitkevičius.

Nebuvo  Parkinsono draugijos didesnio renginio, kuriame nesutiktume Staselio artimųjų.

  • Nelaimėje vieniems  –  lyg tamsioje, šaltoj dauboj  – baugu,
  • jautri širdis šalia tavęs – tai tikras ramstis…
  • Nelaimėje vieniems nelikti gera ir svarbu,
  • iš atjautos širdis stiprybės gali semtis.

Romualda Adomaitytė-Chabarina

Iš Adelės dienoraščių

2010.05.31

  • Algirdas Vaičiulis
  • Padėka
  • Sukasi gyvenimo ratas

vaiciulis algirdasAlgirdas, susirgęs Parkinsono liga, neprarado savo veiklumo, sumanumo ir darbštumo. Kartu su savo kolegomis 2006m. vietoje buvusios Vilniaus Parkinsono liga sergančiųjų savitarpio paramos grupės įkūrė Lietuvos Parkinsono ligos draugijos Vilniaus skyrių.

Daug prisidėjo prie Pasaulinės Parkinsono ligos deklaracijos pasirašymo. Lietuva buvo viena pirmųjų pasirašiusi deklaraciją Rytų Europoje. A.Vaičiulis buvo pagrindinis vykdytojas ir daug nuveikė derinant deklaracijos tekstą su įvairiomis respublikos instancijomis, o taip pat renkant parašus po deklaracija.

Daug darbo įdėjo tobulinant LPL draugijos nuostatus. Nedavė ramybės Respublikos sveikatos apsaugos sistemos įstaigoms, kad būtų kompensuojami būtiniausi vaistai nuo Parkinsono ligos, kad sergantieji šia liga turėtų teisę gauti reabilitaciją. Daug pastangų įdėjo, kad Valstybinė ligonių kasa skirtų efektyvaus sergančiųjų Parkinsono liga chirurginio gydymo būdo – giliųjų smegenų struktūrų stimuliacijai reikalingiems elektrostimuliatoriams įsigyti.

 A.Vaičiulio iniciatyva užmegztas ryšys su Vilniaus Arkikatedra. Arkikatedros kancleris Robertas Šalaševičius sutiko būti LPLD Vilniaus skyriaus Globėju, prieš Kalėdas apsilanko Vilniaus skyriaus susirinkime, tardamas šventišką žodį, įteikdamas dovanėles.

Ir, žinoma, pastoviai bendradarbiauja su žiniasklaida, kad supažindintų visuomenę su Parkinsono liga sergančiųjų problemomis ir palengvintų jų sprendimą.

A.Vaičiulio nuopelnai dideli jau vien todėl, kad 10 metų neša LPLD Vilniaus skyriaus pirmininko naštą.   A.Vaičiulis kai po 10  m.panoro išeiti iš pirmininko pareigų dėl sveikatos būklės –  nieko nepavyko, visi balsavo už jį.

Nieks nenori tokių pareigų, kai  viską ką organizuoji, turi prašyti labdarai. Bet A.Vaičiulio nesustabdo nei neigiami atsakymai, nei nepasitenkinimas; savo tikslą dažniausiai pasiekia. Pastoviai kažkam valdžioje neduoda ramybės, prašydamas, ragindamas ko nors sergančiųjų labui.

Nors šiuo metu būna tarpai, kai nei savi  nei svetimi nesupranta jo Parkinsono ligos sudarkytos kalbos, be žmonos (artimųjų) ir  vežimėlio negali  išeiti iš namų, tačiau nežiūrint to,  organizuoja paskaitas ir užsiėmimus LPLD Vilniaus skyriaus nariams, išsirūpina, kad  sunkesnius  ligonis į susirinkimą  nuvežtų ir parvežtų nemokamai UAB „Senamiesčio gidas“. Nemokamai nuomoja susirinkimams patalpas iš Antakalnio poliklinikos, gauna bilietus į spektaklius Operos ir baleto teatre, į LITEXPO parodas. Ir tai daro sunkią negalios naštą nešantis žmogus.

LPLD pirmininko pavaduotoja Angelė Gurklytė

2016 m. vasaris

Dėkojame Algirdui Vaičiuliui,

907a23b54a3b2e24d1316571169c93cdLietuvos Parkinsono ligos draugijos Vilniaus skyriaus pirmininkui, kuris organizavo, kad būtų parašytas prašymas viceministrui E.Mačiūnui, kurį pasirašė ir gydytojas neurochirurgas doc. J. Šidiškis, kad Valstybinė ligonių kasa nupirktų 10-15 elektrostimuliatorių chirurginiam Parkinsono ligos gydymui, už didžiulį indėlį – elektrostimuliatoriai sėkmingai buvo nupirkti. Šiuo metu kasmet Valstybinė ligonių kasa skiria 15 elektrostimuliatorių.

Dėkojame visų sergančiųjų Parkinsono liga vardu

Ponas Algirdas Vaičiulis net sunkiai sirgdamas negali be veiklos. Jis vis dar pirmininkauja Lietuvos Parkinsono ligos draugijos Vilniaus skyriui. Gyvena dideliu laukimu, nes 2012 m. lapkričio mėnesį švęs du jubiliejus – 11 dieną ponui Algirdui sukaks 70 metų, o 25-ąją su žmona paminės auksines jųdviejų vestuves.

Jaudulys užgniaužė kalbą

Ponas Algirdas su žmona Lilija mūsų laukė namuose. Vos žengus per slenkstį, į akis krenta jauki aplinka. Ponai Vaičiuliai mėgsta tvarką. Tikriausiai tokiam gyvenimo būdui reikšmės turėjo higienisto epidemiologo specialybė, kurią abu sutuoktiniai įgijo Sankt Peterburgo medicinos institute. Svetainėje solidžiai stovėdamas pasitinka ir ponas Algirdas, pasirišęs kaklaraištį kaip ir pridera Lietuvos Parkinsono ligos draugijos Vilniaus skyriaus pirmininkui. Rafinuotai ištiesia ranką pasisveikinti ir gestu mosteli sofos link.

Praeina kelios sekundės, kai vyriškis pradeda visas tirtėti. Stovėti jam tampa pernelyg sudėtinga, todėl sėdasi ant šalia esančios kėdės. Raumenų traukuliai poną Algirdą užvaldė galutinai. Matyti, kaip pirmininko akyse dega liepsnelės. Jis nori tiek daug papasakoti, tiek daug pasakyti, tačiau kiekviena ištarta raidė tarytum išsibarsto, kartkartėmis susilieja ir ausis pasiekia tik migloti, neaiškiai tariami garsai. „Aš jį tokį susijaudinusį ir taip stipriai tirtantį matau pirmą kartą. Niekada jam šitaip nėra buvę, – apgailestauja dėl netikėtai pablogėjusios sutuoktinio būklės ponia Lilija ir pakyla nuo kėdės virtuvės link. – Nurimk gi jau. Nėra ko jaudintis, svečiai atvažiavo. Einu, Algirdai, padarysiu tau mėtų arbatos. Gal greičiau nurimsi ir tada galėsi pasakoti, nes dabar neįmanoma suprasti nė vieno tavo ištarto žodžio.“

Vis dažniau prisimena jaunystę

Kol ponia Lilija virtuvėje kaičia arbatinuką, ponas Algirdas prisitraukia kėdę prie dokumentais ir raštais nukrauto rašomojo stalo. Į rankas paima nuotraukų albumą, verčia jį ir ragina pažvelgti. Pašnekovas ir vėl bando pasakoti, tačiau beveik neįmanoma suprasti. Tik vestuvių nuotrauka išduoda, jog Algirdas mintimis sugrįžta į jaunystę.

Iš virtuvės nešina arbatos puodeliu sugrįžta ponia Lilija. Ji užmeta akį į albumą ir prabyla tarsi žinodama, ką nori pasakyti ponas Algirdas: „Mudu susipažinome Sankt Peterburge studijų metais. Buvome bendrakursiai. Vienas kitam reikšti simpatijas pradėjome iš karto ir būdami vos dvidešimties atšokome studentiškas vestuves. Susilaukėme dviejų sūnų… Mano vyras vis dažniau pavarto šį albumą, gali į jį žiūrėti ilgai. Matyt, sugrįžta gražūs jaunystės prisiminimai, – pasakodama meilės istoriją šypsosi ponia Lilija ir vėl pakyla nuo kėdės į virtuvę. – Bėgu pažiūrėti, ar vakarienė jau gatava. Prie kavos paragausite ir mano kepto obuolių pyrago.“

Staiga pono Algirdo veido raumenys ima trukčioti, balsas virpa. Baltame popieriaus lape bando paišyti kažkokią schemą, rašyti, tačiau braižas smulkus, vis nutrūkstantis. Po akimirkos sugrįžusi į svetainę moteris mus ramina, sako, kad jis šitaip kremtasi, nes pats negali pasakoti. Vyriškis vėl kažką bando paaiškinti, tik jo žodžiai neaiškiai prabėga lūpomis. Ponia Lilija gūžčioja pečiais ir purto galvą, kad ir ji nieko nesupratusi.

Neaiškios ligos priežastys

„Patikėkite manimi, baisus dalykas ta Parkinsono liga. Kiekvieną dieną po keletą kartų reikia gerti vaistus, kartais būtina važiuoti į visokias terapijas. Judėjimas Algirdui itin svarbus, reguliariai daro specialias, ligai pritaikytas TAI-ČI mankštas. Tačiau judesiai vis tiek riboti, pastebiu, kad kartais išlaikyti pusiausvyrą jam sudėtinga, todėl be specialios vaikštynės neapsieina. Negaliu ilgesniam laikui jo palikti vieno namuose. Kiekvieną kartą, kai išeinu, kankina nerimas, ar viskas jam gerai, todėl teko pamažu trumpinti darbo dieną, o vėliau visiškai palikti darbą. Jo būklė tokia nepastovi ir greitai kintanti, jog kiekvieną akimirką lauki, o kas bus po minutės. Esu beveik įsitikinusi, jog ši liga – genų pasekmė. Jo mama turėjo panašią problemą, tačiau seniau medicina nebuvo tokia pažangi, todėl niekas jai taip ir nenustatė tikslios diagnozės. Tačiau kiek prisimenu, požymiai buvo labai panašūs. O Algirdas mano, kad prie jo ligos atsiradimo galėjo prisidėti Jonavos gamybinio susivienijimo „Azotas“ (dabar – AB „Achema“) avarija, kai įmonėje sprogo izoterminė saugykla, iš kurios rezervuaro išsiliejo apie 7,5 tūkst. tonų skysto amoniako. Vyras dalyvavo gaisro padarinių tyrimuose, organizavo Jonavos miesto gyventojų evakuaciją, su laboratoriniais prietaisais nustatinėjo užkrėstumo ribas. Gali būti, kad gaisro metu į atmosferą išsiveržusios kenksmingos medžiagos galėjo pakenkti jo sveikatai ir sukelti ligą“, – Parkinsono ligos priežastis svarsto ponia Lilija.

Intensyvi veikla visą gyvenimą

Moteris kelia prielaidą, kad ligai atsirasti įtakos galėjo turėti ir sunkus, intensyvus bei atsakingas vyro darbas. Apie aštuoniolika metų ponas Algirdas dirbo Utenos rajone, pirmus metus – centrinės ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotoju, o įkūrus Sanitarijos epidemiologijos stotį, jai vadovavo. Taip pat vadovavo Utenos Sveikatos ir socialinės apsaugos deputatų tarybos komisijai. Daug dirbo infekcinių ligų židiniuose, ypač įvykus protrūkiams ikimokyklinių vaikų įstaigose. Dirbdamas Utenos rajone, sukūrė mėgėjišką filmą apie rajono objektų sanitarinę ir higieninę būklę, kuris buvo parodytas rajono deputatų sesijos metu. Sveikatos apsaugos ministerija ponui Algirdui pasiūlė vadovauti Respublikinei sanitarijos – epidemiologijos stočiai.

A.Vaičiulis dirbo įvairiose pareigose, susijusiose su geriamojo vandens kontrole. Prieš dešimt metų buvo įkurta Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Valstybinė maisto produktų inspekcija, kurioje jis toliau plėtojo veiklą. Vyriškis dalyvavo Černobylio AE avarijos pasekmių tyrimuose Lietuvoje. Be to, ponas Algirdas – visuomeninės veiklos aktyvistas: buvo Lietuvos gamtos draugijos prezidiumo narys, yra Lietuvos epidemiologų ir higienistų garbės narys.

Daugybės planų ir sumanymų teko atsisakyti dėl netikėtai užklupusios Parkinsono ligos. Laikui bėgant A.Vaičiulis apsiprato su situacija ir pradėjo aktyvią veiklą Parkinsono draugijoje. Kartu su kitais kolegomis Vilniaus Parkinsono liga sergančiųjų savitarpio paramos grupę perorganizavo į Lietuvos Parkinsono ligos draugijos Vilniaus skyrių. Daug prisidėjo prie Pasaulinės Parkinsono ligos deklaracijos pasirašymo. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, įvertindama Algirdo Vaičiulio veiklą, apdovanojo jį Antro laipsnio sidabriniu garbės ženklu.

Šaltinis: lsveikata.lt

2012 m. spalis

  • Rasma Zlatkuvienė

Zlatkuviene Rasma parkinsono draugija_16_JTsŽmogus, be kurio neįvyktų nė vienas draugijos renginys, nė vienas susirinkimas. Rasma ne tik sukviečia iš visų Respublikos kampelių, bet būtinai paruošia ir scenarijų: susirinkimą pagyvina atrinktos, progai tinkančios poezijos eilutės, o gal net pakviečiami savi muzikantai (iš Kaišiadorių ar savamokslis draugijos dainininkas Romas Stonis).

R.Zlatkuvienė aktyviai dalyvavo 2005 metais steigiant „Šiaulių sergančiųjų Parkinsono liga savitarpio pagalbos grupę“, kuri 2007 m. buvo užregistruota Registrų centre kaip Šiaulių Parkinsono ligos draugija ir jai ėmėsi vadovauti. Šiauliečiai pasižymėjo aktyvia veikla, draugyste su kitomis Lietuvos Parkinsono ligos daugijomis ar draugijos skyriais, rašė projektus Šiaulių savivaldybei, kad gautų pinigų.

Anglų kalbos mokėjimas, visos Lietuvos Parkinsono ligos draugijos reikalų ir veiklos žinojimas lėmė tai, kad ji atstovavo Lietuvai įvairiose Parkinsono liga sergančiųjų konferencijose, 2005 m. Liuksemburge, 2007 m. Italijoje. Kaip tik Italijoje Rasmai kartu su Ieva Sereike ir Adele Jaruševičiene kilo mintis drebulę pavadinti Lietuvos Parkinsono liga sergančiųjų simboliu. Daugelyje Lietuvos vietų buvo pasodintos drebulės su lentelėmis apie jų pasodinimą ir simbolinę reikšmę.

R.Zlatkuvienė – pagrindinė Lietuvos Parkinsono ligos draugijos internetinės svetainės www.parkinsonas.org palaikytoja, duomenų ir įdomesnės medžiagos tiekėja, rašanti ne tik į šią svetainę. Sunku įsivaizduoti, kas ją pakeistų bendradarbiaujant  LPLD vardu su užsienio įvairiomis įstaigomis ir organizacijomis.

Pablogėjusi sveikata 2013 m. privertė Rasmą Zlatkuvienę atsisakyti Šiaulių Parkinsono ligos draugijos pirmininkės pareigų, bet ji su džiaugsmu pataria, atsako, konsultuoja kiekvieną besikreipiantį į ją.

LPLD pirmininko pavaduotoja Angelė Gurklytė

2016 m. vasaris

  • Zita Vaidilienė

Šiaulių Parkinsono draugijos pirmininkė Zita Vaidilienė apdovanota „Gerumo angelu – 2015“

2

1

Šiaulių nevyriausybinių organizacijų konfederacija už geriausią šių metų projektą  įteikė nominaciją „Gerumo angelas – 2015„ Šiaulių Parkinsono draugijos pirmininkei Zitai Vaidilienei.

Projektas „Bendradarbiavimui ir draugystei nėra ribų“ skirtas etnokultūriniams regiono metams. Šiaulių Parkinsono draugijos nariai savanoriškais pagrindais labai daug koncertuoja, ruošia rankdarbių parodas, dalyvauja mugėse, konferencijose, įvairiuose renginiuose.

2015 m. gruodis 

  • Algirdas Skirkevičius, a.a.

Ačiū, kad buvai su mumis…
Algirdas Skirkevičius (1931 - 2015)

1931 – 2015

Liūdna žinia – 2015 m. sausio pabaigoje Rokantiškių kapinėse atgulė LPLD Vilniaus skyriaus narys Algirdas Skirkevičius, daug nuveikęs tiek Vilniaus skyriaus, tiek visos draugijos labui. Ilgus metus iki pasiligojimo buvęs draugijos tarybos nariu, buvo tvirta atrama teisės klausimais. Algirdo Skirkevičiaus nuveikti darbai kuriant ir tobulinant LPLD įstatus, Vilniaus skyriaus nuostatus niekuomet nebus pamiršti. Jis pareigingumo, darbštumo ir atsakingumo pavyzdys. LPLD ir Vilniaus skyriaus susitikimus visuomet sušildydavo jo subtilius „skirkeviškas“ humoras.

Ačiū Tau už viską. Ilsėkis ramybėje!

Vilniaus skyrius


Gyvenimo kelias

Kelias… Kiek daug prasmių telpa šiame žodyje. Kelias – tai atstumas, vedimas, kryptis, kelionė, pasirinkimas, tikslas. Saugu keliauti keliu, kuriame daugybė ženklų nurodo kryptį, įspėja apie galimus pavojus.

Deja, gyvenimo kelyje įspėjamieji ženklai nematomi. Laimingas žmogus, pasirinkęs teisingą kryptį, vadinamą palankiu likimu. Prie šių žmonių priskirčiau Algirdą Skirkevičių, 2011 m. kovo 26 dieną švenčiantį aštuoniasdešimtąjį  gimtadienį. Reikia kartu nueiti netrumpą kelio atkarpą, kad atrastum jame tą subtilų humoro jausmą, kuris ir tamsią dieną nuspalvina šviesesnėmis spalvomis. Ką Algirdas pasakė, tą ir padarė. Džiaugiuosi sutikusį šį mielą bendrakeleivį Parkinsono ligos draugijos kelyje į Viltį.

Draugijos vardu sveikina Rasma Zlatkuvienė

2011 m. kovas

  • Zigmantas Paulius Dilda, a.a.

  • Mirtis – tai slenkstis, bet ne pabaiga,
  • Brangiausi žmonės eina ir palieka…
  • Tačiau nuo jų nusidriekia šviesa,
  • Ir atminty gyvi išlieka.
Untitled

1940-2013

Deja netekome dar vieno nario. Mus paliko Zigmantas, kuris buvo aktyvus narys, renginių fotografas ir vaizdo klipų kūrėjas.. Prisiminimui keletas citatų, kurias pasakė pats Zigmantas:

„Dviratį minu puikiai, bet einu blogai. Labai mėgstu išvažiuoti dviračiu. Aplankome su žmona mūsų vienkiemį Šiaulių rajone. Abu esame itin aktyvūs žmonės, nors ir nemenki ligoniai.“

„Privaloma atrasti stiprybės ir paklausti savęs, negi taip jau blogai? Reikia pagalvoti, kad ne vienas pasaulyje kenti, šalia tavęs esantis žmogus kenčia gal dešimteriopai daugiau, kuris nemato, nesikelia iš lovos. Užuojauta nereikalinga niekam, o kai esi optimistas, lengviau pakelti gyvenimo negandas.“

„Norime kažką pamatyti ir patirti, pabendrauti ir pasilinksminti, nors ir esame ligoniai. Neprašome, kad mums viską paduotų ant lėkštutės, turime savo idėjų ir minčių, bet esame neįgalūs vyresnio amžiaus žmonės, todėl natūralu, kad nesimaudome piniguose. Tenka įstaigose prašyti transporto, tačiau jo negavę ieškome savais keliais“.

Taigi uždekime žvakelę už Zigmanto sielą ir tyliai sukalbėkime maldą. Jis visada išliks gyvas prisiminimuose ir savo darbuose…

2013 m. liepa

  • Nijolė Arbačiauskienė, a.a.

  • Mes negalime užpildyti Jūsų netekties,
  • Bet norime pasidalinti Jūsų skausmu.
  • Mes negalime pakeisti lemties,
  • Bet norime palengvinti jos kelią.
  • Mes negalime įveikti būties,
  • Bet norėtume padėti savo buvimu.
Untitled111

1934 – 2013

Amžinybėn išėjo dar vienas žmogus… Šviesus ir nusipelnęs žmogus… Nijolė Arbačiauskienė.

Prisiminimui pačios Nijolės pasakojimas:

„Gimiau, augau, mokiausi, ištekėjau, dukrą pagimdžiau, dirbau, pinigų trūko – disertaciją apsigyniau, vistiek pinigų trūko. Pradėjau ieškoti kitų malonumų gyvenime. Tai buvo kelionės : pėsčiomis, autobusais, traukiniais ir lėktuvais. Apvažiavau beveik visą  SSSR. Kai išsilaisvinome jau buvau netoli pensinio amžiaus. Pradėjau steigti NVO. ( įsteigiau 4) rašiau projektus, už skirtas lėšas organizuodavau mokymus, seminarus, renginius, pažintines keliones. Suradau daug draugų ES ir turėjau galimybės apsilankyti praktiškai visose Europos valstybėse ir visuose žemynuose“.

Nijolė daug laiko skyrė savarankiškoms veikloms ir staiga užklupusi Parkinsono liga, nors ir sutrikdė, bet nesustabdė veiklios moters. Nuo 2007 iki 2011 Nijolė buvo Parkinsono draugijos pirmininkė.

Prisiminkime Nijolę, tokią kokia ir buvo –  veiklią ir pilną idėjų.  Ir nepamirškime paminėti maldoje.

2013 m. liepa

  • Liucija Žylienė, a.a.

  • Ir skrieju į Dievą, tą kuorą aukštą
  • virš tūkstantmečių visų.
  • Ir nežinau kas – audra ar paukštis,
  • ar giesmė esu. (R. M. Rilkė)
1934.08.11 – 2013.02.08

1934.08.11 – 2013.02.08

Atėjo liūdna, netikėta  žinia. Mirė Liucija, Lietuvos Parkinsono ligos draugijos Vilniaus skyriaus viena aktyviausių narių: gabi metraštininkė, kasininkė, gimtadienių ir eilinių kavos gėrimų po susirinkimų organizatorė, gera skaitovė. Ji visus pažinojo, ir nėra Vilniaus skyriuje nario, nepažinojusio Liucijos. Jeigu kitiems tik paprasta prievolė pranešti  grupės nariams apie susirinkimą,  Liucijai  tai buvo džiaugsminga galimybė pabendrauti. Pranešti ne oficialiu balsu, o šiltai, draugiškai, ir apie sveikatą paklausti, ir draugijos naujienas aptarti. O jei netoliese gyvena, tai kam skambint, galima ir nueit! Toks jau ji žmogus buvo, atrodė savo bėdų neturi, sveikata puikiausia. Nors draugai matė, kaip sunkiai, tarsi vėjo mėtoma į šonus eina gatve, užsidėjusi elegantišką skrybėlaitę, smulkutė, lengvutė.

Liucija  nepraleisdavo  nei vieno draugijos mastu organizuoto renginio. Ir visur su šypsena. Tikriausiai ne visi ir žinojo, kad ji gyveno Turniškėse, Tremtinių namuose, iš kurių norint patekti į renginio vietą, pirmiausia reikėdavo retai važinėjančiu autobusiuku patekti į Vilnių…

Taip, Liucija buvo tremtinė. Ji daug laiko skyrė prisiminimų apie tremtį rašymui. Rašė, taisė, o kam nors išmanančiam parodyti, gal net išleisti  knygą, nedrįso… Tikėkimės, kad šie prisiminimai suras savo vietą. Jos sūnūs tuo pasirūpins.

Vasario 11 dieną Tauragės kapinės priglaudė mūsų Liuciją. Nedalyvavome, nesuskubome sužinoti…

Tebus lengva Tau tėviškės žemelė. Ilsėkis Ramybėje, Liucija.

Su liūdesiu, LPLD Vilniaus skyrius

2013 m. vasaris

  • Antanas Petrauskas, a.a.

  • Buvo Petrauskas Antanas
  • Parkinsono draugijos veteranas,
  • kuklus, jautrus, malonus,
  • visų mylimas ir gerbiamas žmogus.
1925.12.05 – 2013.02.05

1925.12.05 – 2013.02.05

Dar ne taip seniai  sveikinome Antaną su gimtadieniu šiuo posmu, kurio esmę ir prasmę  pakeičia vienintelis žodis „buvo“.  Verkia širdis iš liūdesio, kai apie žmogų ir jo gyvenimą tenka kalbėti būtuoju laiku.

Antanas buvo Parkinsono draugijos Mažeikių skyriaus pirmininkas. Nors ir nedažnai man tekdavo susitikti  su p. Antanu, tačiau kiekvienas susitikimas būdavo ypatingas, nes šis žmogus tiesiog švytėjo gerumu, džiaugsmu, tolerancija, dėkingumu, meile žmogui.

Prisiminimuose apie save Antanas rašė Man tikrai labai malonu pastebėti, kad turiu rūpestingą, gerą žmoną, sūnaus šeimą, kurių dėka, nors ir sirgdamas tokia sunkia liga, sulaukiau tikrai garbingo amžiaus ir dar galiu džiaugtis gyvenimu.“

Nuoširdžiai užjaučiame velionio šeimą, artimuosius ir draugus mirus brangiam žmogui. Antanas išėjo, bet su mumis liko jo meilė ir gražūs, geri darbai.

  • Nelaimėje vieniems-
  • Lyg tamsoje baugu,
  • Leiskit mums paguosti Jus,
  • Pasidalinti netekties skausmu,
  • Sušildyt Jūsų liūdną,jautrią širdį,
  • Tegul ji mūsų atjautos žodžius girdi.

Lietuvos Parkinsono ligos draugijos vardu, Rasma Zlatkuvienė

2013 m. vasaris

  • Petras Bagdonavičius, a.a.

2011 m. rugsėjis

1940-04-02 - 2011-09-02

1940.04.02 – 2011.09.02

Vargonininkas, chorų vadovas, dirigentas, pedagogas,  giesmynų autorius  – tai tik dalis Petro Bagdonavičiaus  talentų, įvardintų pasaulio lietuvių chorvedžių enciklopedijoje.  Tokį energingą, žvalų, kūrybingą  jį  prisimena  mokiniai, studentai, dainininkai, muzikinė visuomenė.

Mūsų, Parkinsono draugijos narių atmintyje, išliks mažakalbis, gražus, kuklus, ligai nepasiduodantis, besišypsantis žmogus. Jo akys sublizgėdavo, jis visas tarsi pagyvėdavo, prakalbus apie muziką. 2006 m. jo  kūryba  skambėjo Pirmajame Pasauliniame Parkinsono kongrese Vašingtone. Trumpoje įžangoje apie save jis rašė:

1995 metais, kai man buvo diagnozuota Parkinsono liga klausiau savęs: “Gerasis Dieve, kodėl pasirinkai mane? Aš myliu Tave, šlovinu Tave giesmėmis, kuriu Tau muziką ?” Man reikėjo gerokai laiko suprasti, kad Parkinsono liga nėra Dievo bausmė. Dievas sulėtino mano įtempto gyvenimo tempą ir davė laiko bei ramybės giliau pasinerti į sakralinės muzikos pasaulį, kuris teikia gydymą mano kūnui ir sielai. Nors mano rankos dreba, kai sėdu prie fortepijono, mano balsas ne visada klauso manęs, aš žinau, kad Dievas myli mane tokį, koks esu. Stovėdamas priešais chorą, jaučiuosi pakylėtas. Sakralinė muzika pripildo mane stiprybės toliau kurti Dievui ir žmonėms.“

“VIEŠPATIE, LAIMINK!” – tai vienas iš Petro Bagdonavičiaus parengtų ir išleistų giesmynų.

Laimink Viešpatie, savo nuolankaus tarno paskutinę kelionę, priimk jį kaip savo mylimą sūnų ir globok jo amžinąjį atilsį.

Su liūdesiu ir užuojauta velionio šeimai bei artimiesiems, Lietuvos Parkinsono ligos draugija


Išėjo Petras Bagdonavičius… Nukrito kaip vyšnios žiedas pavasarį, spindintis, gražus…

Vienas po kito išeina likimo broliai ir sesės… išeina visuomeninės veiklos Lietuvos Parkinsono ligos draugijoje bendražygiai…

Išeina ir išeina. Tik prisiminimus kiekvienas palieka skirtingus… Petras visada buvo tolerantiškas. Didėjantys Parkinsono ligos nepatogumai Jam nebuvo kliūtimi dalyvauti posėdžiuose ir renginiuose. Petras buvo kibirkštis, įžiebusi ir pastūmėjusi aktyviai veiklai LPD Vilniaus skyrių. Lietuvos Parkinsono ligos draugijos Signataras paliko mums šviesius prisiminimus, nuveiktus darbus. Kyla abejonės, ar suspėjome tinkamai įvertinti.

Kai gyvenimą palieka ilgus metus Parkinsono ligos kamuotas žmogus, pagalvoju… o gal dabar jam lengviau.

Ilgai galvojau apie Irutę ir Petrą Bagdonavičius. Sunku įsivaizduoti juos atskirai.

Sunku, labai sunku Petro Bagdonavičiaus artimiesiems. Stiprybės!

Adelė Jarušaitienė

  • Birutė Koskienė, a.a.

Birute-Koskiene

1948-09-10 – 2011-02-16

Į šį pasaulį ateiname laukiami ir laiku, o išeiname su liūdesiu ir visada per anksti.

  • Ateina laikas,
  • Kai žemiška kelionė baigias,
  • Sustoja laikas,
  • Bet lieka draugo pėdos,
  • Įmintos mūsų širdyse.

Birutė buvo… Be galo sunkus ir skaudus perėjimas nuo yra prie buvo, tačiau tenka su tuo susitaikyti, nes Dievas taip sukūrė pasaulį, kad niekas negyvena su saule. Birutė buvo mylinti mama, geroji močiutė, pasiaukojanti globėja, nuoširdi draugė, įdomi pašnekovė… Tektų ilgai vardinti, kas buvo Birutė kiekvienam atskirai, tačiau mums, jos draugams iš Parkinsono draugijos, ji buvo žmogus, kuris skleidė šilumą, džiaugsmą, gerumą ir viltį, kurią nusinešė sunki liga, atėmusi balsą ir galimybę judėti. Liko  prisiminimas ir laukimas…

 Šiaulių Parkinsono draugijos nariai

2011 m. vasaris

Nėra komentarų

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This blog is kept spam free by WP-SpamFree.