Adelei
Kodėl taip liūdna, taip širdį skauda
Kai tave palieka artimas draugas?
Rodos su juo išeina dabartis ir ateitis
Mintis užvaldo praeitis
Tu palikai gausybę išminties ir patarimų,
Mokei išradingumo, darbštumo, supratimo,
Vaizdžios kalbos ir parkinsoniškų išsireiškimų,
Tu išėjai ,bet liko daug gerų prisiminimų…
Rasma
Kartą Jurbarko krašte gimė nuostabaus grožio mergaitė. Kartu su pulku seserų ji lakstė gėlių pievomis ir augo kaip ant mielių. Ji užaugo tokia, kaip išbūrė žvaigždės – kilnaus būdo, tiesmuka, mielai globojanti mažesnius ir nuskriaustuosius, stiprios valios, ryžtinga. Jos grožio ir proto suvilioti, jaunikaičiai būriais traukė prašyti jos rankos. Tačiau mergaitė išsirinkti negalėjo, o ir nelabai norėjo. Ją labiau viliojo mokslas ir ji visa pasinėrė į skaičių skaičiukų pasaulį. Jaunuoliai, pamatę, kad nelaimės puikiosios mergaitės širdies, pasuko kitais keliais ieškoti sau nuotakų. Tik senosios raganos Depresijos sūnūs Liūdesys, Skausmas, Drebulys ir Nerimas, mamos paliepimu negrįžti be nuotakos, atkakliai siekė savo tikslo. Raganos sūnūs taip stipriai suko ratus apie mergaitę, kad ji virpėdama parkrito ant žemės. Galvodami, kad mergaitė nebegyva, jie išsilakstė į visas keturias puses. Kai mergaitė atsimerkė, ji pamatė daugybę žmonių, rankose laikančių raudonas tulpes. Jos paslaptingu balsu kalbėjo „mes pagirdysim tave raudonųjų tulpių nektaru ir tu atsigausi“. Tu turi mums padėti nugalėti Liūdesį, Skausmą, Drebulį ir Nerimą. Mergaitė atsistojo, nusišypsojo ir tas, kurį ji palietė ir ištarė padrąsinantį žodį, įgijo jėgų gyventi ir nugalėti visokias negandas . Ir aš buvau tarp tų laimingųjų, kuriems ji dovanojo meilės ir gerumo. Jei surinktume visus, kurie taria ačiū už jos sėjamą stiprybę kovoje su negalia, jų būtų tiek daug, kad pamačius juos, pasitrauktų Nerimas, nusišypsotų Liūdesys, praeitų Skausmas, širdyje apsigyventų Viltis, o Senoji ragana Depresija išnyktų, kaip dūmas, neblaškomas vėjo. Virpuolė klausėsi, klausėsi ir tarė: „Tai visai ne pasaka. Ta geroji fėja – tai Adelė. Ji dabar pati kovoja su devyngalviu Ligos slibinu, kurį nugalėti gali tik žmonių gerumas ir į jos širdį sugrįžusi kažkada kitiems dalinta Viltis.“
Šią pasaką – nepasaką sekė Nijolė iš Smalininkų, jai talkino Rasma. Deja Adelė jos nebegirdėjo. Apmaudu ir liūdna, kad Devyngalvio Ligos slibino nugalėti nepavyko. Tačiau jis bejėgis sunaikinti gerus, gražius, šviesius prisiminimus. Rašykime ir sudėkime juos į simbolinę „Raudonosios tulpės prisiminimų skrynelę“.
1947 09 26 – 2012 05 02
Ateina laikas…
Kai žemiška kelionė baigias.
Sustoja laikas…
Deja, tokia Dievo valia, kad
Brangiausi žmonės eina ir palieka,
Tačiau nuo jų nusidriekia šviesa,
jie atminty gyvi išlieka.
Lieka žmogaus pėdos įmintos mūsų širdyse.
Nuo šią žemę paliekančios Adelės Jarušaitienės nusidriekia ryški pareigos, atsakomybės, pasiaukojimo, išminties, gerumo ir meilės žmogui šviesa. Jos pėdos liks įmintos ne tik artimiausių žmonių širdyse. Ji išliks gyva atmintyje šimtų žmonių, kuriems ji buvo bendramintė, mokytoja, draugė, guodėja, patarėja.
Šiandien mes uždegam širdy dar vieną žvakę
Už mylimą žmogų , kurio staiga netekom.
Ši žvakė mums primins, kad kiekviena diena –
Tai brangiausia Dievo dovana.
Tad saugokime ir branginkime vienas kitą,
Dėkodami Aukščiausiam už kiekvieną naują rytą.
Mirtis - žemiškos kelionės pabaiga ir pradžia dangiškosios kelionės, kur siela gyvens amžinai. Tegul Dievo gailestingumas ir malonė apgaubia išeinančią ir suteikia ramybės pasiliekantiems.
Su nuoširdžia užuojauta
LPLD vardu Rasma Zlatkuvienė
Pasaulinis Parkinsono ligos simbolis – raudona tulpė keliauja po Lietuvą, kur veikia Parkinsono ligos draugijos, ieškodama gerų draugų, kurie surengtų tų metų konferenciją . 2011 metų balandį iš Šventosios, “Energetiko” sveikatos centro ji atkeliavo į Panevėžio PL draugiją, kuriai vadovauja Ona Gvazdauskienė. Jos pastangų dėka Respublikinėje Panevėžio ligoninėje balandžio 14 dieną virš 100 dalyvių subūrusi konferencija “Parkinsono liga ir reabilitacija” buvo sėkminga ir naudinga. Lietuvos Parkinsono ligos draugijos ir Parkinsono tulpės vardu širdingai
DĖKOJAME
- UAB “Panevėžio bičiulis” vadovui Jonui Gvazdauskui
- Panevėžio Respublikinės ligoninės neurologijos skyriaus vedėjai Danguolei Vyšniauskienei bei ligoninės vadovams
- Pranešėjams, Lietuvos Parkinsono ligos draugijos Panevėžio skyriaus nariams , visiems geros valios žmonėms, padėjusiems įgyvendinti kilnią Draugijos misiją- gerinti sergančiųjų gyvenimo kokybę.
Kas sako ,kad gėlės nuvysta,
Tas gerokai klysta.
Yra gėlė, kuri nevysta niekada-
Tai Parkinsono tulpė raudona.
Ji jungia sergančius pasaulio,
Sušildo širdį tartum saulė.
Po Lietuvą keliaudama,
Mojuoja Panevėžiui jį palikdama
Alytun tulpelė keliauja,
Dzūkija dėmesio pageidauja.
Ją geros rankos ten globos
Iki kitų metų konferencijos
LPLD pirmininkės pavaduotoja Rasma Zlatkuvienė
Virpuolės vardadienis
Drebulės – keistuoliai medžiai. Jie virpa lyg širdis plazdėtų. Jie ošia lyg dainas dainuotų. Jie laukia, lyg mylėtų. Drebulių giraitė ir stogastulpis Rumšiškių muziejaus miškelyje primena lankytojams apie sergančiuosius Parkinsono liga ir jų draugiją. Stovi drebulės ir laukia mūsų Meilės. Tą Meilę jos šakom lyg rankom semia ir kelia ją į dangų.
Iš ten lauktoji Meilė į mūsų širdis krinta ir širdyje užauga Meilės medžiai. Jie virpa, virpa. Iš to virpesio pažįstam savo likimo brolius ir seses.
Mūs jauniausioji sesė drebulėlė, neretai lenkiama atšiaurių jūros vėjų, o kartais glostoma šilto, švelnaus vėjelio, auga sveikatos centre „ Energetikas“ ir jau skaičiuoja trečiuosius gyvenimo metus. Iki praėjusių metų buvusi bevardė, balandžio 16 d.ji buvo pakrikštyta V I R P U O L Ė S vardu. Džiaugiasi Virpuolė, kad jos neužmirštam.
Dėkoja už nuostabias lopšines Juozui, už dainas apie meilę Romui. Apkabina Gerhardą už dainas apie gamtą. Dėkoja visiems, visiems, ypač atsiuntusiems šypsenas. Balandžio 16 ji kviečia visus į internetinę svetainę ( parkinsonas.org ) vardadienio puotai.
Virpuolė norėtų turėti ne tik krikštamotę, bet ir krikštatėvį. Ji laukia pasiūlymų ar pasisiūlymų. Mažylė yra linksmuolė ir laukia jūsų linksmų nutikimų, laimės kokteilių, džiaugsmo ašarų. Nenuvilkime jos.
Te stiprūs Meilės medžiai auga Jumyse.
Virpuolė ir jos krikštamotė Nijolė iš Smalininkų.
Balandžio 11-oji Tarptautinė sergančiųjų Parkinsono liga diena
Šiandien Jūsų diena,
Ji skelbia stiprybę, ryžtą viltį.
Šiandien Jūsų diena,
Ji skatina kovoti ir į optimizmą kilti.
Visokių dienų būta,
Bet kam nepasitaiko
Juk Jūs stiprūs ir vienas kitą palaikot,
O draugo petys visą blogį išvaiko…
Balandžio 11-oji – raudonos tulpės diena,
Tad noriu palinkėti, kad žydėtumėt
Kaip ta raudona gėlė – pavasario puošmena
Ir vienas kitam toliau padėtumėt, kai ištinka bėda!
Lietuvos liaudies kultūros centro ir Pasaulio lietuvių dainų šventės fondo 1999 m. įsteigta nominacija kiekvienų metų pirmąjį ketvirtį kaip garbės, pripažinimo ir įvertinimo ženklas iškilmingai įteikiama jos nusipelniusiems. Džiaugiamės ir didžiuojamės, kad šių metų „Aukso paukštė“ nusileido ant “Skaisgijos” vadovo Stanislovo Vaitkevičiaus rankos.
Mielas Stasy, Parkinsonas atėmė iš Tavęs daug, bet jis bejėgis prieš Tavo meilę šokiui, Tavo begalinį ryžtą, siekiant tikslo. Ačiū, kad esi- mes su Tavimi.
Aukso paukštė įnoringa ir išranki,
Norint ją pagauti, daug prakaito išlieti turi.
Prisijaukinti ją tik atkakliu darbu gali.
Aukso paukštė skrido ilgai ir iš toli,
Stanislovo šokėjų rankose ji jaučiasi saugi.
Tavo draugai iš Lietuvos Parkinsono ligos draugijos
Daugiau nuotraukų “Atspindžiai” 2012 kovo 10d.
Jums noriu palinkėti iš visos širdies,
Kad sieloje gerumo gėlės skleistųs.
Kad jėgos vėl atgimtų su gamta,
Kad šviesią mintį dar geresnę keistų.
Kad duona ir medum kvepėtų Jūs namai,
Kad būtų jie užuovėja saugiausia.
Kad baltas angelas – dangaus pasiuntinys -
Juos saugotų, globotų, neapleistų.
Su Šv. Velykom!
Išaušo dar vienas pavasaris. Raudonos tulpės jau kelia savo galveles. Kaip jau žinote balandžio 11 – ąją yra Pasaulinė Parkinsono liga sergančiųjų diena. Taigi, mielai, prašome, susirinkti balandžio 14-ąją dieną Panevėžyje vykstančioje konferencijoje. Tikriausiai jau spėjote vienas kitų pasiilgti. Taigi, prašome, aktyviai dalyvauti. Detalesnė informacija KVIETIME.
- 1940-04-02 – 2011-09-02
Vargonininkas, chorų vadovas, dirigentas, pedagogas, giesmynų autorius – tai tik dalis Petro Bagdonavičiaus talentų, įvardintų pasaulio lietuvių chorvedžių enciklopedijoje. Tokį energingą, žvalų, kūrybingą jį prisimena mokiniai, studentai, dainininkai, muzikinė visuomenė.
Mūsų, Parkinsono draugijos narių atmintyje, išliks mažakalbis, gražus, kuklus, ligai nepasiduodantis, besišypsantis žmogus. Jo akys sublizgėdavo, jis visas tarsi pagyvėdavo, prakalbus apie muziką. 2006 m. jo kūryba skambėjo Pirmajame Pasauliniame Parkinsono kongrese Vašingtone. Trumpoje įžangoje apie save jis rašė:
1995 metais, kai man buvo diagnozuota Parkinsono liga klausiau savęs: “Gerasis Dieve, kodėl pasirinkai mane? Aš myliu Tave, šlovinu Tave giesmėmis, kuriu Tau muziką ?” Man reikėjo gerokai laiko suprasti, kad Parkinsono liga nėra Dievo bausmė. Dievas sulėtino mano įtempto gyvenimo tempą ir davė laiko bei ramybės giliau pasinerti į sakralinės muzikos pasaulį, kuris teikia gydymą mano kūnui ir sielai. Nors mano rankos dreba, kai sėdu prie fortepijono, mano balsas ne visada klauso manęs, aš žinau, kad Dievas myli mane tokį, koks esu. Stovėdamas priešais chorą, jaučiuosi pakylėtas. Sakralinė muzika pripildo mane stiprybės toliau kurti Dievui ir žmonėms.
“VIEŠPATIE, LAIMINK!” –tai vienas iš Petro Bagdonavičiaus parengtų ir išleistų giesmynų.
Laimink Viešpatie, savo nuolankaus tarno paskutinę kelionę , priimk jį kaip savo mylimą sūnų ir globok jo amžinąjį atilsį.
Su liūdesiu ir užuojauta velionio šeimai bei artimiesiems
Lietuvos Parkinsono ligos draugija
